Vieno žmogaus kančia
Nebūna vieniša;
Jinai susipina
Su daugelio kitų,-
Kaip medžio šakos
Gula prie kamieno,
Kur jų namai-visų visų...
-Oi, nugalėjom slibiną ,-
Visi vargonai skamba,
Žmonės giesmę gieda...
O aš su šia giesme
Tiktai tyliai klupiu.
Žinau, kad jo galva atrieda,
Man prie kojų atsisėda
Ir vėl atgyja manyje,
Kas buvo prieš metus,
Gal dar toliau pasiekia...
Ilgai ilgai tyliu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą