Berželiai meta šakeles -
Jos senos, nuo vėjelio nusitrynusios;
Tarsi sparnai bitelių -
Paskrajojo po žalias lankas
Ir savo atidirbo...
Reikia naujų sparnelių ir šakų,
Kurie ne tik prieš saulę šildosi,
Bet renka medų iš minčių,
Kurių net LAIKAS neišdildo.
Jos teka pievomis pro kalnelius,
Kiekvieną lanko, girdo.
Aš tik dar kartą
Jų pėdomis einu
Ir surenku, kas mano kartai liko.
Geriu ir saujoje nešu,
Kol dar šakelės žalios,
Sula kvepia,
Upelyje vis atsispindi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą