Krantinės, gatvės
Niekada nebūna tuščios:
Sėdi porelės -
Meilę išpažįsta;
Burkuoja ir balandžiai
Po saugiais stogais...
Čia prisiglaudžia
Ir vaikystė, ir jaunystė
Su savo ir tėvų patirtimi
Ir papročiais.
Į toli Nerimi nuplaukia -
Niekada svajonės nesugrįžta,
Kaip nesugrįžta
Tekantis vanduo-jausmai...
O gal pakils dažniau
Į aukštį iš vaikystės
Laisvieji aitvarai?
Ir parašys,
Kad esame skrajūnai
Iki pačios senatvės
Per greit prabėgančią jaunystę
Ir metai-ne kliūtis,
Kai kyla aitvarai.
Krantinės, gatvės -
Pilnos mūsų juoko,
Akių ir žingsnių
Nuo seniai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą