Vis traukia akį medžiai,
Kuriuose žymė-tai randas;
Nuo mažų dienų į žievę
Įsirėžęs-skauda,
Oi, kaip skauda...
Išlieka atmintis,
Sena dėmė arba gėla,
Kurių nenuneša net laikas.
Žaliuoja šakos,
O po lapais paslėpta
Ir gėda, nekaltybė prarasta,
Bet buvo MEILĖ...
Dėl jos ir Žemė atrasta,
Kai Ieva obuolį atkando.
Gyvybė skverbiasi
Iš pat šaknų,
Šalčio užgrūdintų,-
Atbėga upeliu
Ir pirmo riksmo aidas...
Jau žinau-bus randas.
Kiekvienas žingsnis -
Vis išbandymas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą