Pasitiesiau sau prieš akis
Daug kartų parašytą,
Margą savo,
Savo artimųjų raštą.
Kiek daug likimų pamestų
Ir sutryptų į purvą
Svetimųjų batais...
Išlyginau raides,
Kad jas pasiektų saulė,
Pakilusi dar neseniai -
Pavasaris...
Ir vėl rašau,
Kas buvo jau seniai,
Bet tįsta ši gija
Iki dabar- nepertraukta
Ir gula po langais,
Prie mano ir kiekvieno slenksčio.
Tik pavartau lape
Dar savo atmintį -
Atbėga raidės į savo kėdes,
O kitos stovi ir mintis prilaiko,
Skatina...
Prie bendro sosto
Jau išsirikiavusi minia;
Žmogus-tai baltas lapas,
O juodos raidės-atminties miražas,-
Nuo PIRMO vaiko riksmo
Ir iki manęs,
Raides išbarsčiusios.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą