2014 m. rugpjūčio 23 d., šeštadienis

Žuvėdros klyksmas



Ne elgeta esu,
Sau nieko neprašau,
Ranką ištiesiu maldai
Į dangaus didybę;
Ne prieš karalių,
Ne prieš didikus nusilenkiu,
Tiktai prieš Dievą.
Kas statė paminklus,
Dar gyvi būdami,
Sugriuvo ir neliko,
O sąžinės malda išliko,
Kad brolis broliui būtų artimi
Ir giminė nedingtų.
Ne elgeta esu – einu basa
Per baltą baltą sniegą,
Kad vėjas užpustytų nuodėmes,
Kurias net protėviai paliko,
Nukirsdami kaip smilgas
Svetimas šilagėles,
Kurių dabar mūsų miške
Taip mažai liko...
Ne elgeta esu – klaupiuosi,
Kai širdyje tarsi žuvėdra
Kažkas jau rudenį sukliko...


Komentarų nėra: