Žuvėdros klyksmas

Ne elgeta esu,

Sau nieko neprašau,

Ranką ištiesiu maldai

Į dangaus didybę;

Ne prieš karalių,

Ne prieš didikus nusilenkiu,

Tiktai prieš Dievą.

Kas statė paminklus,

Dar gyvi būdami,

Sugriuvo ir neliko,

O sąžinės malda išliko,

Kad brolis broliui būtų artimi

Ir giminė nedingtų.

Ne elgeta esu – einu basa

Per baltą baltą sniegą,

Kad vėjas užpustytų nuodėmes,

Kurias net protėviai paliko,

Nukirsdami kaip smilgas

Svetimas šilagėles,

Kurių dabar mūsų miške

Taip mažai liko...

Ne elgeta esu – klaupiuosi,

Kai širdyje tarsi žuvėdra

Kažkas jau rudenį sukliko...