Ateina metas,
Kai lieki seniausias, –
Užauga ir vaikai,
Vaikaičiai kelia galvas;
Nuo žemės mylimos
Aukštyn žiūriu
Į jų akis žvitrias...
Klausau, kaip visada,
Ką girioj medžiai kalba:
Kiekvienas lapas,
Lyg tyli malda,
Kai atsisėdu nuošaliai
Ant seno kelmo,
Suaugu su giria, –
Visi visi iš vieno kelmo
auga,
Tik daugina šakas...
Po daugel metų – gal
seną kelmą
Degins ar užkas...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą