Kalbuosi su žeme,
Paklausiu, kur ji augo,
Kada aš atėjau pas ją,
Koks tikslas ar lemtis
Čia mane saugo...
Prasiskiria dangus
Ir lyja, laisto,
Tada jos balsą išgirstu:
„Tu – mano draugė,
Paliesk ir mano veidą,
Jisai raukšlėtas, upėse
– vaga;
Vanduo būna sūrus,
Kaip tavo prakaitas
Nuo darbo“...
Mano ruduo – dabar ir
suprantu,
Kad suariau savo dirvas,
Daug kas užaugo,
Pasodinau ir sodą,
Medžiuose ir paukščiai
kalba:
„ Čia – viskas mūsų,
Miela drauge“...
Palijo, visi augame.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą