Kalbu su tavimi,
Jaunas žmogau,
Tavo – tiesa,
O mano – patyrimas,
Kad jos išvis nėra,
Tik pamatai
Ir vieno namo sienos...
Reikia apdengti,
O nendrės – ežere,
Šiaudai – toliau,
Ten, dirvoje,
Reikės nukirsti ir
atvežti,
Iškrauti dar ant kiemo,
Sulyginti galus,
Surišti kūlį
Ir iškelti ant grebėstų,
Pririšti kruopščiai,
Kad vėjas nenuneštų...
Tada darbai – jau
viduje,
Prie savo molio krosnies,
Kad būtų baltos sienos
Ir dideli langai
Į visą svajų plotą...
– Prisėskime, – tu
pasakei,
O aš skrendu
Į savo minčių uostą.
Ką pastatei – tai tavo,
Bet gyvensime bendrai,
Nes žemė ir dangus
Visiems priklauso,
Vienas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą