Ant sienos – tik maža
dalis
Žmogaus gyvenimo,
O viskas – po žeme ir
danguje,
Lyg rūkas atmintį
Iš lengvo kelia,
Kai nuotrauka sena
Vis žiūri į tave...
Už stalo sėdi jau nauja
karta
Ir laužia duoną,
Pagal senolių paprotį,
Tėvas – šeimos galva,
O padalina meilės taurę,
Tylią maldą –
vienintelė mama.
Nuo sienų laimina
Senų paveikslų akys,
Kol kas tenai manęs nėra,
Bet bus juk kažkada...
Dėl to esu tikra.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą