Krituoliai

Sode – kaip ir už stalo;

Kasmet – naujas pavasaris,

O duona – iš rudens

Kvepia užraugta, –

Tokia trumpa gražuolė vasara, –

Reikia suskubti ir surinkti

Užaugintą derlių.

Mano troba – akimirka

Žydinčios laimės,

Kada rudens sulaukusi

Krituolius pirmus valgau,

Nes jie – prinokę, gardūs,

Net linksta šakos,

Dosniausių, dangaus rankų laikomos,

Kad nepalūžčiau ir gyvenime,

Prie žemės prisiglausčiau,

Kada pilnatvė šaukia:

– Viską gavome!