Kariams

Viktoras Karmaza

Oi, Dieve, tavo juk dangus,

O mes – tik maži paukščiai,

Kur liepia mums kažkas,

Ten dažnai skrendame...

Vėjas nuplėšia net sparnus,

Prie debesų tik prisiglaudžiame,

Sugrįžtame vėl į namus,

Kur pienės pūkas leidžiasi...

Pavargo rankos,

Pavargo ir širdis,

Ausis užkimšo garsas

Netikėtų kulkų...

Kas sugrąžins jauniems

Jų prarastus metus,

Kada juos motinos apglėbs,

Geltoną pienės žiedą

Kas nuskins,

Padovanos mergaitei,

Pakels ant rankų,

Tarsi pienę dar paneš

Į ramų, taikų krantą...