Praregėjimai

Kiekvieną rytą

Saulė, kylanti į aukštį,

Perskrodžia debesį – kova,

Kad spindulys nušvistų,

Net danguje – stipri ranka,

Kad paglobotų ir užjaustų

Mane, tave...

Kad ir suklydusį pakeltų,

Nupūstų vėjas smiltis

Nuo šlapių akių,

Kad prisimintų žaltį,

Kuris ir buvo mūsų protėvių

Ir meilės pavyzdžiu,

Padėjo tik suprasti,

Kas aš ir tu...

Mylėdamas atleidi,

Sakai tik tuos žodžius,

Kurie nušluosto veidą

Ir pakelia nuožmius kirčius,

Kam pasakysi,

Kad esi nekaltas,

Kai miršta net žaltys

Nuo brolžudžių?