2014 m. rugpjūčio 17 d., sekmadienis

Praregėjimai



Kiekvieną rytą
Saulė, kylanti į aukštį,
Perskrodžia debesį – kova,
Kad spindulys nušvistų,
Net danguje – stipri ranka,
Kad paglobotų ir užjaustų
Mane, tave...
Kad ir suklydusį pakeltų,
Nupūstų vėjas smiltis
Nuo šlapių akių,
Kad prisimintų žaltį,
Kuris ir buvo mūsų protėvių
Ir meilės pavyzdžiu,
Padėjo tik suprasti,
Kas aš ir tu...
Mylėdamas atleidi,
Sakai tik tuos žodžius,
Kurie nušluosto veidą
Ir pakelia nuožmius kirčius,
Kam pasakysi,
Kad esi nekaltas,
Kai miršta net žaltys
Nuo brolžudžių?



Komentarų nėra: