Čia sodas, o anapus –
Jau riba,
Čia tupi paukštis,
O tenai – nėra
Nė čiulbesio – tik
aukštis...
Pasaulis taip sutvertas,
Kad visada arčiausiai –
savas sodas,
Rojaus obuoliai,
Kur svyra šakos,
Žiūrėdamos į žemę,
Paskui krenta
Ir lengvos šakos kyla,
Tarsi paukščiai...
Pavasarį jas geni,
Per visą vasarą paauga,
O ištisus metus
Paukšteliai lanko...
Kol dar yra riba,
Galiu priskinti Rojaus
obuolių
Iš savo sodo
Ir padalinti trims sūnums,
Kad namą prisimintų,
Prieitų tylomis prie
vartų,
Rojaus duris atrakintų,
Paukštį palesintų iš
rankos...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą