Karas

Sutrypta žemė,

Pavergti vaikai,

Išmėtytos šventos relikvijos

Po svetimus kraštus

Ir niekada nesugrąžintos,

Nutilę žodžiai

Iš senolių lūpų,

Kurie negrįžtamai išeina,

Auginę duoną tėviškėje sau,

Savo vaikaičiams,

Sūnums, dukroms...

Kiekvieną dieną –

Vėliavos kančia,

Kai sutepta krauju,

Prie jos jaunimas budi,

Kad žemė būtų amžinai žalia,

Nuo jos nuslinktų

Tamsos rūkas.

Metai – kova,

Kad mėlyna dangaus spalva

Plazdėtų vėjuje

Laisva –

Tai šios dienos malda,

Gyvenimo dalis,

Ukraina –

Visų laisvų šalių

Beribis rūpestis.