Sutrypta žemė,
Pavergti vaikai,
Išmėtytos šventos
relikvijos
Po svetimus kraštus
Ir niekada nesugrąžintos,
Nutilę žodžiai
Iš senolių lūpų,
Kurie negrįžtamai
išeina,
Auginę duoną tėviškėje
sau,
Savo vaikaičiams,
Sūnums, dukroms...
Kiekvieną dieną –
Vėliavos kančia,
Kai sutepta krauju,
Prie jos jaunimas budi,
Kad žemė būtų amžinai
žalia,
Nuo jos nuslinktų
Tamsos rūkas.
Metai – kova,
Kad mėlyna dangaus spalva
Plazdėtų vėjuje
Laisva –
Tai šios dienos malda,
Gyvenimo dalis,
Ukraina –
Visų laisvų šalių
Beribis rūpestis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą