Ties riba

Visur yra riba,

Tik ji nematoma:

Vaikystė ir senatvė,

Skrydis ir lazda,

Žaliuoja medis ir čia pat šaka,

Kuri siūbuoja jau be lapų

Ir visai tuščia...

Dainuoja, groja muzikantas,

Kalnų upelis pritaria,

O čiurkšlės – gitara,

Tiesios, kaip stygos,

Ir krenta nuo uolų

Griausminga, nesuvaldoma jėga...

Dabar žiūriu į vieną knygą,

Kur mirga raidės saulėje,

Tenai – giesmė

Malda upelio,

Kuri nurimsta pievose,

Vėliau ir po žeme, –

Atsiveria gelmė – riba.