Rašau, trinu,
O baltas lapas tuščias,
Lenta – visai nauja,
Kreidos tik trupinys
nulūžta,
Nusitrina ir atminties
Senokai nugirsta nata...
Dainuoja vėjas rudenį,
Rausvus klevų lapus
nubraukia
Savo galinga ir nematoma
ranka,
Paskui giliai užpusto,
Kad tik ant suolo
pasiliktų
Abėcėlė ir kreida;
Seniai nebekreiduotos
rankos,
Tik šerkšno paliesta
galva...
Rašau, trinu,
Kad skruostuose nubalusi
Pavasarį vėl prisikeltų
Ir po ilgos žiemos
Kreiduota šypsena...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą