Meilės lašai

Paklysta debesys,

Nes vėjas šiaušia,

Per mėlynąjį dangų gena,

Tarsi baltų ėriukų bandą,

Net išskiria pabaidęs...

Nuo žemės iki debesų

Yra gerumo laidas,

Kurio net vėtros neišsklaido.

O žemė iš viršaus

Tokia maža, bet spalvos

Ryškesnės už vaivorykštę,

Kada ji apsupa

Ir sugrąžina saulės galią.

Iš dangaus nukrenta

Nors vienas meilės lašas,

Tada pražysta gėlės

Visame pasaulyje...

Kiekvienas paukštis kyla

Tik aukščiau – į dangų

Ir arčiau – prie saulės.