Paklysta debesys,
Nes vėjas šiaušia,
Per mėlynąjį dangų
gena,
Tarsi baltų ėriukų
bandą,
Net išskiria pabaidęs...
Nuo žemės iki debesų
Yra gerumo laidas,
Kurio net vėtros
neišsklaido.
O žemė iš viršaus
Tokia maža, bet spalvos
Ryškesnės už
vaivorykštę,
Kada ji apsupa
Ir sugrąžina saulės
galią.
Iš dangaus nukrenta
Nors vienas meilės lašas,
Tada pražysta gėlės
Visame pasaulyje...
Kiekvienas paukštis kyla
Tik aukščiau – į
dangų
Ir arčiau – prie
saulės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą