Pusryčių kava

Kiekvienas menas – tai kava;

Natūrali – kvapni,

Be jokio dažo,

Pasaldinta – silpnesnė,

O juoda – stipri,

Su puta viršuje,

Tarsi miražas...

Kiekvienas įdeda į indą,

Pamaišo ir nudažo

Savo gyvenimo gijas

Iš vieno vandens lašo,

Bet būna toks skirtingas,

Kaip siela menininko,

Kuris ieško, blaškosi...

Tirpi kava – ne man, –

Ji – negyva

Ir išsunkta per audinį,

Kur nebėra spalvos,

Nėra jautrios melodijos,

Gramzdinančios į praeitį...

Juoda patiesia drobę

Ir į ateitį,

Visom spalvom nudažo.