Vis grįžtame ir grįžtame
Į tuos laikus,
Kur kova virė,
Daugiau - tik iš idėjos,
Bet žuvo ten jauni,
Karaliams turtą krovę,
O manė, kad vienas dangus
Iš jų ataskaitos
pareikalaus,
Kiek Dievui, o ne sau
atseikėjo,
Kiekvienas tėvą, motiną
turėjo...
Marijos atvaizdą, statulą
Į kovą nešėsi,
Priglaudę prie širdies,
Bet ietys kiaurai
perskrodė
Ir ugnimi užliejo...
O žemės buvo per mažai,
Vergai menes kas dieną
plovė
Ir patalus velėjo,
Kol pačių sielos į
amžinybę
Pakilo ir išėjo...
Pasibaigė Viduramžiai,
Bet liko tokie patys
papročiai,
Iš Antikos sugrįžta ir
dievai,
Nors žeme vaikšto
Jau nauji šventieji...
Niekas neteisia
nugalėtojų,
Karalių, vergovės
pasekėjų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą