Nesilankstyk prieš medį,
–
Jis galingas, kietas,
O mes – tik smilgos,
Augame žemai,
Bet saulė mus pasiekia
Ir želiame pavasarį
anksti,
O rudenį sutinkame
vėlai...
Medis užgrobęs žemę,
Kiek tik šaknys siekia,
Bet po juo želia samanos
žaliai,
Kai kurios palipa kamienu
Ir balkšvos pasilieka,
Nes vėjas gainioja lapus,
O jos ir žiemą auga
paslapčia,
Tik šito nematai...
Mūsų branda – tai
sėklos,
Jas išnešioja pamiške
Ir suželia veja vešli,
Tik nemanyk, kad mes
kitokios,
Ir smilgų akys žiūri
Į dangaus akis
Aukštai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą