Katedros laikrodis
Daug metų skamba,
Kai įprasta, nebegirdi,
O mažas vaikas prašo:
– Nuvesk mane į aikštę,
Kad jį girdėčiau iš
arti.
Žiūri į bokštą
Net užvertęs galvą...
Kokia aplankė jį mintis
Ar prisimins užaugęs,
Ką sakė varpas,
Kiek kartų čia sugrįš?
O laikrodis – tai dūžis,
Jis gyvas, kaip širdis,
Jeigu pasako žodį
Tėvų šalis...
Oi, nekartosiu šauksmo,
Daug sykių skambinau, –
Malda tyra – be žodžių,
Tylomis laikrodžiui
Tik pritariau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą