Ketvirtis amžiaus – jau
branda,
Bet kur vaikystė,
Kai į ateitį žiūrėjome
Pro skrendančius
debesėlius,
Į vieną gretą ėjome
Su dideliu džiaugsmu,
Palikę ten, už nugarų,
Pragaišties laiką,
Jau atgal nebežiūrėjome...
Oi, kiek daug metų
Praeities turėjome:
Bijojome vis svetimų,
O ir neskyrėme savų,
Kurie net svetimiems
padėjo.
Ir pagaliau pakilo
vėliavos,
Į saulę pažiūrėjome,
Ji nušvietė visų
viltis,
Kad laikas – jau už mus
Ir pergalė atėjo.
Dar ne visi, dar ne visus
Apjungė ta pati idėja,
Kad esame laisvi širdy
Net ir dabar suprasti dar
sunku,
Nors šitiek metų
Nešė ugnį Prometėjas,
Užsidegė laužai, šviesa
atėjo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą