Šuberto sonata

Mažytis kambarys -

Tik dviems;

Knygoms ir muzikai vieta,

Palėpė ir mansarda

Su langu į sodą,

Kur krinta obuolys nakčia

Ir visas sodas

Kvepia obuoliais,

O žemė sugeria garsus

Vienodai tyliai,-

Kaip ir muzikos garsai

Atsimuša į obelis...

Dabar dar krečia kūną

Tonų virpuliai -

Tai vienišas gyvenimas

Jautriausios sielos muzikanto.

Jis liko amžinas

Su savo muzika

Ir amžinas vėl žydi sodas.

Praregėjimas

Kas bus,

Kai šventė baigsis?

Ir vėl šiokiadieniai, darbai,

Ant stalo duonos trupiniai,

O užstalėje - vieniši seneliai,

Kitur net alkani vaikai...

Yra namai,

Yra benamiai,

O šventė su visais -

Tiktai viena diena,

Kada kiaušinis

Marga žemė

Su skirtingais šonais

Ir smailais, bukais galais...

Šiandieną mes laimingi,

Kai esame dar su visais.

Tiesiog - žmogus

Didingos ir aukštos šventovės;

Po plytą, akmenį

Viršum senovės pamatų,

Kur šventą ugnį saugojo,

Jei ji užgestų,

Būtų visiškai tamsu...

Jų rūsiuose – valdovai,

Karstai iš geležies,

Apkaustyti net auksu,

Baltu sidabru...

Ir nustembu,

Kai pamatau,

Ką patys žmonės statė

Ir vėl griovė,

Kai kur neliko pamatų -

Net ištisų tautų.

Prasto žmogaus darbai -

Malda tik dievui

Už savo valdovą...

Gal pasiekė malda ir dangų,

Liko amžinu žodžiu?

Jie tik vienu vardu – žmogus.

Balta vandens lelija

Ačiū kolegoms už foto

Vinco Mykolaičio - Putino muziejuje

Maži, seni -

Mes tik žemės vaikai

Ir mūsų pėdos mažos,

Per akmenis į upelius

Pavasarį vis brendame.

Kai randame leliją,

Skiname ir uostome,

Kol vienišas saulėlydis

Užtemdo bluostą.

Aš tik jos stiebas,

Vandens srove pagirdytas,

Išmirkęs amžių paslapty,

Ko niekas nebeatmena,

Bet vis dar girdi...

Viena kalba,

Tie patys ir garsai,

Prie piliakalnių smiltys -

Ten vėjas pusto atmintį;

Iš žemės vėl į žemę,-

Visi mes ten palinkę.

Velykos MOTINOMS

Mes – žemės motinos

Aukojame save per sūnus,-

Jie eina į karus

Ir savo žemę gina.

O žemė – juk visų,

Vieta, kur gyveni,

Kur tėvų kryžius

Ir motina prie kojų

Su maldos žodžiu“:

„Palaiminti, kas gimė“...

Gyvybės sluoksniai gal keli,

Jeigu suklumpame ir keliamės,

Ir vėl gyvename iš naujo...

Kada ta amžinoji

Prisikėlimo valanda,

Kuria jau ne visi ir tikime...

Kas dieną keliame rankas,

Paskui jas ant krūtinės

Sukryžiuojame -

Tai atpirkimo valanda,

Kas netiki ir tiki.

Nauja gyvybės simfonija

Iš gilumos,

Nuo pat šaknų

Prasideda srovė,

O muzika -

Nuo vieno ir vienintelio akordo;

Mūsų gyvybė kyla

Iš vienos versmės,

Po to gyvenimas

Simfonija pavirsta.

Skamba ir akmenys,

Ir viršuje paukščio giesmė,

Nakties tyla

Kitais garsais prabyla -

Ten krenta kometa,

Kitam krašte

Užsidega nauja žvaigždė...

Gal ji vienintelė

Mane ir girdi?

Upelis teka muzikos garsais,

Kol vėl į sraunią upę virsta,

Didysis vandenynas

Šniokščia amžinai...

Finalas,

Oi, paskutinis lėkščių kirtis!

Muzikantams

LRT

Pasaulio muzika yra sava,

Dainuoja ir dangaus skliaute

Žvaigždelė vakarinė;

Ant stalo žvakė uždegta -

Tai šiluma, kantrybė.

Po vieną natą sugrota

Visų laikų rauda

Ir vėl į saulę kyla,

Pavirsta giedančiu debesėliu

Ir iš aukštai po lašą pila

Kaip šventą atpirkimą.

Gyvenimo taurė pilna,

Kai muzika nutyla...

Liesk vandenį,

Paliesk švelniai stygas,-

Jos liejasi į vieną

Amžių knygą...

Groti instrumentu -

Tai Dievo dovana,

Prakalbink tylą.

Muzika

Marta

Kokia stipri

Moters prigimtis,-

Ji motina ir mylimoji,

Jos rankose viltis,

Kad žemėje rytojus

Bus daug gražesnis

Ir aušra nušvis

Su muzika, harmonija.

Jos akyse šviesa,

Kad ir vaikai užaugs

Dainuodami pasauliui

Ir juos aplenks nelaimės.

Kokis karšta

Moters širdis,

Kai pirštai muziką išgauna

Ir liejasi kaip spindulys

Nuo saulės iki žemės.

Visas gyvenimas -

Gaivus krioklys

Iš sielos gilumos

Į tyrą laimę.

Tiktai su savimi

Oi, būna, kada mirę

Ilgai gyvi išlieka;

Oi, būna, kai gyvi

Trumpam numiršta

Ir vėl sugrįžta aidu

Iš labai labai toli,

Tada sujungi

Abi rankas maldai

Ir žiūri į dangų,

Angelų giesmę girdi,

O tavo kojos žemę spaudžia

Ir atsiplėšti negali...

Oi, būna, kai atrodo,

Kad jau viskas pildosi,

Ką maldoje kalbėjai,

Ką skambina vargonai

Ir iš savo šventovės

Lyg palaimintas eini.

Oi, būna, kad sustoji

Ir nežinia, kodėl verki...

Žemėje ir danguje

Jei tu būsi laimė,

Aš tave sutiksiu;

Jei tu būsi mano,

Aš tave pamilsiu.

Jei tu būsi saulė,

Prie tavęs sušilsiu;

Jei tu būsi smuikas,

Su tavimi verksiu.

Kai tu būsi mano,

Aš tave vadinsiu:

Tu – mano pasaulis,

Aš tave pakelsiu

Į dangaus pasaulį,

Prie žvaigždžių priskirsiu.

Kai aš būsiu tavo,

Duoną padalinsime,

Jeigu tu norėsi,

Vandeniu pavirsiu,

Lūpas sudrėkinsiu,

Kojas tau nuplausiu,

Smiltimi ant tako

Amžinai vadinsiuosi.

Linkiu

Didžiausia dovana –

Širdies gerumas,

Gražiausia meilė -

Rankų šiluma,

Švelniausias žodis „ačiū“

Ir už meilę, už gerumą,

Už margą raštą

Ant seno veido

Ir viską mačiusiuose delnuose...

Mylėkite, vaikai, senus;

Seni, padėkite jiems

Suprasti meilę

Visų širdyje.

Kaip gimsta ir žūsta talentai

Kiekvienas žodis – simbolis,

Kažkoks lemties signalas,

Kuris sukurtas daug anksčiau,

Kada dar protėviai gyveno

Savo dora, tiesa

Ir dainose užrašė

Apie savo darbus,

Savo dainas dainavo prie balanos -

Svajas ir nesėkmes

Ir siuntė dangui giesmę,

Kad ją girdėtų ir aukščiau.

Girdėjau posakį:

„ Jie buvo pilvo žmonės,

O mes jau išrinktieji

Ir talentai aukščiau“...

Taip žmonės ir save sudievino,-

Iš kitų duoną valgo

Ir neprisimena jau to,

Kuris žemiau...

Tos pačios aistros

Ir tos pačios delnų rievės,

Tik vienų - juodos ir sudiržusios,

O kitų baltos, nes turėjo turto tėvas,

Išleido sūnų, kur aukščiau,

Šiek tiek švariau.

Sakyk, ar aš pamelavau?

Medinukai

Medinius kiaušinius

Kiškelis nešė,

Miške sutiko jį genys:

-Ką čia turi?

Ar tik ne mano miško,

Čia tokie patys raižiniai...

Sakyk!

Taip sudrebėjo kiškio ausys,-

Velykos ryt,

O kaip mažiukams pasirodysi,

Jie laukia jau lizde...

Ir ką daryt?

Prigludo jis prie žemės,

Apsimetė, kad miega

Ir užsimerkė,

Bet kailis visas virpa...

Dar iškapos akis genys?

Pasaulis margas, margas,-

Kiškis pavasarį jau pilkas,

O raibas visada genys.

Pabars, nuskris...

Vakarai

Kada už lango šlapdriba,

Tylu ir neramu,

Nes nematau,

Kaip mėnuo žvaigždėms švyti

Ir akimi ne vienai merkia...

Pirmoji meilė pamiršta,

Bet kužda vis į ausį,

Ką man sakei,

Kaip bučiavai

Ir kokį žiedą dovanojai.

O buvo tai lyg vakar vakare -

Tokia buvo diena,

Kai beržai apšarmoję,

Nuo jų lašais nukrito

Ir sklaidosi po kojomis.

Renku dažnai dienas,

Šventadienį sumoju,

Kad nereikėjo šio ir to,

Ką širdyje nešioju...

Pavydžiu tiems, kas visada

Su šypsena sutinka rytą

Ir eina ištiesta ranka

Nuo vieno slenksčio vis prie kito.

Kas dovanoja, to gana,

Kad kūną išlaikytų,

Bet ir pasako: „Sieloj tuštuma“...

Ką man su tavimi tokiu daryti?

Iš kiškių gyvenimo

Kada prasta diena,

Ziukis savo kieme,

Kai tiktai šventės,

Kur toliau išeina...

Jeigu zuikienė neseka pėdų,

Net ir į galvą neateina,

Kad zuikiui su kita smagu,-

Ten šokiai, dainos.

Nereikia plauti indų:

Duodi pinigų

Ir visko ant stalelio pilna...

O naktį nejauku

Sugrįžti į namus,

Todėl sulaukia ryto

Ir dažnai toks perkaręs pareina...

Ziukienė neša pusryčius,

Pagirdo ir paglosto meiliai -

Juk šitiek laukė,

Net pražiūrėjo savo langus...

Kol ilsisi zuikelis,

Kitas šventadienis ateina.

Pabūkime su pasaka iki pabaigos

Kiekvieno mūsų pasaka -

Iš pat vaikystės,

Kai kaunasi gerieji su piktais,

O laimi tas, kuris galėjo klysti -

Iš tų klaidų prasideda žinojimas,

Kad viską įveikei,

Kas reikia, padarei.

Yra kalnai

Ir statūs šlaitai,

Kai užkopi, saulę matai,

O iki jo vien akmeninės uolos,

Nėra net kur mažiausio virbo

Be vargo ten įkalti,-

Jeigu paslydai, nukritai...

Bet pasaka gera,

Ji saugo gėrį iki pabaigos -

Tikėjimas ir savimi,

Tikėjimas kitais

Ir verčia nuolatos keliauti

Su pasaka, linksmai.

Pernykštis lapas

Ir vėl gražiai prisnigo -

Žiema parodė nagučius

Ir šalčio vakar buvo,

Ledukas po sniegu;

Slidu, labai slidu...

Pernykštis lapas

Ten įstrigo,

Sukaustytas ir guli po ledu,

Giliau – mano senoliai,

Kurių nebeturiu...

Kalbuosi dar su jais,

Iš jų žinių turiu,

Nes dangus mūsų vienas -

Gimiau ir gyvenu.

Žinau, kad ne su saule,

Ne su blyškiu mėnesėliu;

Nepaprastas pasaulis

Aukštai aukštai

Ir po sniegu.

Margi sakalai

Ačiū Benediktui Januševičiui už foto

Vincas Mykolaitis - Putinas

po 120 metų

Pavasaris –

Sniego ruda puta,

Gyvenimas – audra...

Štai iš dangaus aukštai,

Vėl nusileido sakalai,-

Pakilo taip seniai,

Kur kitas paukštis

Niekad nežvalgys...

Jis suglaudė sparnus

Prie juodos žemės,

Kur kiti suklykia,

Kada lizdus aptikęs,

Nubrėžia juodą lanką

Ir plunksnas palikęs,

Nuskriejo į padangę nykią.

Tai šios dienos paveikslas,

Kada vaikai sustingsta,

Savo tėvų netekę,

Kurie dėl duonos trupinio

Gal su visai išvykę.

Kitoms kartoms (V. Mykolaičio-Putino "Sukilėliai")

Istorija nebūna vienadienė -

Tai amžiaus klodas,-

Kaip žemė ir vanduo...

Ir juodžemio, ir jauros,

Molio sluoksniai,

Apačioje – ugnis.

Kada jausmai atšąla,

Kyla vėl į dangų

Ir baimė, neviltis,-

Kaip liga – drebulys,

Kai krečiamas sielos pasaulis,

Grįžta iš puslapių į žemę

Visa žmogaus būtis.

Istoriją vis rašo išrinktieji,

O apie juos kalba kiti,

Kurie šiems trupinius aukoja,

O patys skendi spindesy...

Poeto graži aureolė,

Kada jis nimfų būryje,

Pasibaigė Valpurgijų naktis

Ir liko tik vainikas,

Jeigu skulptūrą užsakys.

Istorija - ji bus gyva,

Jei kitos kartos ją pratęs,

Kažkas skaitys.

Obelis

Nesibaigė diena,-

Kiek daug nepadariau...

Maniau, kelią nueisiu

Ir jau stovėsiu

Savame sode

Balta obelimi,

Pavasarį ir žiemą nesikeisiu.

Pakėliau galvą

Ir dar kartą supratau,

Kad nemačiau jame

Dar visų paukščių,

Neišgirdau jų ir giesmės,

Kai krisdami vėl kyla

Į beribį aukštį.

Jie prišaukė pavasarį,

Bet aš nepakilau -

Mano lapai žali,

Neparašiau ant jų dar knygos,

Kurią visi skaitytų;

Neištariau ir vieno žodžio,

Kurį visi paukšteliai

Skrisdami kartotų...

Ne, dar turiu

Ir šį pavasarį žydėti.

Versmės

Nemoku atiduoti visko,

Vis noriu padalinti -

Po trupinį, po kąsnį,

Po gurkšnį kiekvienam,

Kuris dar nori valgyti ir gerti

Iš mano rankų,

Iš mano kepalo,

Iš tos pačios taurės;

Prie mūsų žemės prisiglausti

Ir tuos pačius garsus išgirsti,

Ką versmės kalba,

Kaip šaukiasi pavasarį:

-Oi, saule,

Ledą kiek praverk

Ir aš ištrūksiu,

Bėgsiu, lėksiu,

Lietaus lašu sugrįšiu,

Vaivorykštę nutiesiu

Per visą dangų,

Tik properšą atverk...

-Imk mane visą,

Aš – viena,

Sugerk.

Tėvynė - MOTINA

Mano šalis,

Mano gimtinė,

Tu – tik lopšys,

Ant balto beržo pakabintas,

O jį įkėlė MOTINA,

Kuri savo vaikus pagimdė.

Jos akys – tik dangus,

O vėju lekia mintys,

Kad augtų dideli

Ir tartum beržas -

Visose proskynose dygtų,

Prie jų avietės sirptų.

Kiek metuose audrų,

Tiek jis ir linksta,

Bet supasi lopšys,

O mūsų – milijonai

Auga, eina, keliasi

Ir kartais klimpsta,-

Tada nebeskiria draugų

Ir iš eilės visus nuteisia,-

Kas gimdė, kas ir supo,

Kas ranką ištiesė,

Net švęstą vandenį

Pavertęs savo krauju

Ne vieną girdė...

Tokią Tėvynę aš turiu;

Yra juk mūsų žemė,

Į kurią vis galima

Nors atsispirti;

Yra upeliai,

Iš kurių geriu,

Yra ir beržas,

Iš kurio sula

Bus iki kitų metų

Tinkama vis gerti...

Palinkęs beržas

Balti beržai -

Kai kurie tiesūs,

Kiti jau ir palinkę...

Ruduo -

Tai šlapdriba

Ir vėl lietus,

Kas atsitiesia,

O kai kas ir lieka

Į prastą medį panašus...

Pavasaris nuskaidrina -

Žali lapeliai,

Mėlynas dangus

Ir debesėlis plaukia

Virš didelių, nors netiesių,

O kas į žemę žiūri,

Lieka tiktai jos vaiku.

Mylėčiau ir tave,

Su žeme kalbantį,

Pridėčiau žodį nuo savęs,

Jeigu nelinktų keliai

Prie juodosios žemės...

Oi, greitai atsiklaupsiu,

Tu atleisk.

Velykinis kiaušinis

Pavasaris -

Naujų darbų pradžia;

Ne veltui ir Velykos,

Juk ir kiaušinio paslaptis

Net iki šių dienų išliko.

Jį margina visi

Visokiais raštais, vingiais,

Nesikartoja niekas, niekada,

Nes tai kiekvieno mintys.

Jos gula kaip vaga,

Kurią tėvelis arė -

Plytėjo laukas nuo namų

Į giedrą, melsvą dangų.

Toliau jau kelio nebėra,-

Kiaušinis toks, kaip mūsų žemė,

Jis turi smaigalį,

Kuriuo ir daužiame kitus -

Stipresnis laimi...

Visi mes - giminės

Skiriu vaikaičių promočiutei Stasei Striškienei,

Laptevų tremties aukai

Neliktų ašarų,

Jeigu galėtume

Visus apverkti,

Taip išsilietų Nemunas

Iš savo krantų:

Ir vasarą, ir žiemą;

Rudenį, pavasarį

Po lašą vis lašėtų

Nuo tremtinių iš Lietuvos

Namų stogų.

Nuo karštų ašarų

Varvekliai nesustingta,

Tekės vis sielos upeliu

Ir klausinės dar net vaikaičiai,

Kas turėjo teisę -

Be teismo ir kaltės

Sugriauti likimus.

Jeigu ne ašaros,

Tegu dangus nuteisia,

Kas davė ženklą

Ištremti net vaikus.

Kas dieną jiems

Po ašarą skiriu.

Bitės kruopštumu

Albinui Šileikai

Kuo amžius iškilesnis,

Tuo smulkesnis raštas -

Gilėja kontūrai

Tarsi vandens ženklai;

Plati lenta -

Per visą sprindį

Atspindi patirtį ir mintį,-

Ne viską padarei.

Kiek metų čia žydėjo liepa,

Tiek vasarų šiltų

Vis dūzgė aviliai...

O kur medus,

Tenai ir laikas,

Susicukravęs ir kvapnus;

Iš ten ir pasakos atgimsta

Apie senos močiutės

Prieverpsčių raštus.

Iš jų ant drobės marškinių

Žiedynų spalvos

Ir saulės ratas amžinas,

O mūsų trumpas laikas -

Tai mažos bitės,

Sparneliuose - raibieji 

Raštų apvadai...