Einu pavasario taku -
Nėra aiškios ribos,
Kur ta žiema sustojo
Ir seka pasakas miške
Ant pusnių atsistojusi.
Tenai vėsa ir atšvaitai
Nuo gelsvųjų pušų -
Jų liemenys stygas atstoja.
Taip griežia smuikas,
Kaip vaikystėje kadaise,
O jų dar šaknys taip giliai,
Į smėlio kalnelius įklimpusios,
Tik aidą atkartoja...
Kalnų kalnelių labirintai,
O aukščiausias –
Jo net nematai,-
Tarsi Velykų varpas
Skambina prisikėlimui -
Man ir tau vienodai...
Din ir din - sulos lašai
Iš balto beržo svyruonėlio
Nuoširdžių akių,
Nuo dangaus stogo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą