Žmogus – tai paukštis,
Tiktai be sparnų,
Bet mintys lakios,
Toli toli skrenda,
Aplanko ir kitus kraštus,
Sau sielai maisto randa.
Atverčia ir istorijos lapus,
Per šimtmečius ilgus,
Tarsi per upę brenda,
Palieka savo galią,
Tęsiamą į ateitį, kitiems,
O pats atsigula į karstą...
Kai lieka žmogaus darbas,
Jo kūryba, atmintis,
Jau nemirtingas tampa.
Žmona-artimiausias žmogus ir pagalbininkas.Sunku bus minčiai skristi, kai lieki vienas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą