Kalnai, kalneliai tėviškės,
Kaip saulės apšviesti
Rausvi miražai,
Ant jų lazdynai,
Riešutais apkibę,
Ir pušys, pušys,
Mažosios pušelės,
Kankorėžiais aplipusios.
Viršūnėse tik mirga
Debesys balti
Tarsi giesmė paukštelių
Ir sklaidosi lėktuvų
Nubrėžti takai...
O kur jie skrenda
Tie žmonijos paukščiai,
Kokie gi tiesūs jų keliai
Pro debesynų aukštį...
Tarsi svajonę pamatau,
Keliauju mintimis su jais,
O čia, apačioje,
Kalnelių akyse sužibo
Saulutės spinduliai.
Oi, atsistosiu prie pušies
Ir kris į delną riešutai.
Kalnai, kalnai ir debesų takai -
Prinokę, saulėje ištirpę...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą