Pavasarį sugrįžta
Emigravę paukščiai,
Vėl nutupia
Mūsų miškus ir kalnelius.
Dirvonuose štai vyturys čirena -
Jam budinti artoją lemta,
Pasveikinti ir arklį,
Kai jis nauja vaga
Net iki prakaito žargstys.
Taip palengva pripranta
Ir įdiržta rankos
Net prie juodžiausių
Vasaros darbų,
Kiti išvyksta nesulaukę
Svajonių išsipildymo...
Mes, žmonės- emigrantai.
Susukti lizdą būna,
Oi, sunku...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą