Žemė – motulė, sesuo vainikuota, brolelis ir tėvelis, kaip vienas – drauge...Ištieskim baltą motinos skarelę – gausime žemėlapį, ant kurio bus išrikiuoti žirgai, kareiviai būsimose kovose. Kaskart, kai kelsim koją, bus ir žalia, ir raudona, o danguje – geltona juosta, mėlynu kaspinu perrišta – taip ir žemėlapis atrodo, kada karo nėra…
Kol tėvas aria, grūdą sėja, vaikai surenka trupinius, žiūrėdami, kaip valgo duoną sesė ir mama…
Sūneliai paūgėjo ir šaukiami į karą, vieni – į šventąjį, kiti, kad iš žemėlapio atplėštų gabalą, nudažytų jį raudona spalva…
Žirgus aplenkė arkliai, keliui neįpusėjus, pakeitė pakinktus, vežimus, į juos patrankas įkėlė ir pasileido per žemės – motinos laukus…
Po ratais – kraujo dėmės, žmogelių nekaltų, nepritariančių, karui, kuris sugriovė jų namus...Pilkas žemėlapis išėjo, kai kur tik pasiliko žalias lopinėlis ant aukštų kalnų, ten skraido laisvas paukštis, sukasi lizdus…
Ant lygumų juoduoja kryžiai iš žmonių kaulų sukryžiuoti su baltu kaukolių ženklu iki šių dienų…Taip kuriasi naujos valstybės iš besielių jau žmonių.
Vėl traukiamos karo dainas, eina vieni kitų vaduoti nuo jų pačių.
Nėra balto žemėlapio, kaip motinos arba jaunamartės skarelės, galbūt jo niekada ir nebebus.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą