2022 m. kovo 16 d., trečiadienis

Arti – už mūsų durų

 


Kare – kaip kare,

Nėra nė valandos,

Kada dangus ir žemė tyli,

Laimingas tiktai tas,

Kuris dar jaučia,

Kaunasi ir šeimą myli.

Kada daugiau jėgų nėra,

Parpuola ir bučiuoja

Žemės lopinėlį,

Kur vaikščiojo maži,

Mama ant rankų kėlė.

Kai žvangino ginklu,

Dar niekas netikėjo,

Manė, kad nesikartos,

Ką žmonija ištvėrė.

O karas vyko nuolatos,

Vos kiek toliau nuo durų, –

Sugriauti dangoraižiai,

Senovinės ir Sirijos skulptūros,

Iš tenai – pirmos raidės,

Lentelėse sugulusios...

Negelbsti šiandien apkasai,

Ugnimi nušluoja viską,

Ką per amžius kūrė.

Ir tu, ir aš

Vaikus juk turime,

Drebame dėl ateities,

O praeitis vis tiek

Devyngalviu slibinu užgriuvo.


Ona Baliukienė

Komentarų nėra: