Kare – kaip kare,
Nėra nė valandos,
Kada dangus ir žemė tyli,
Laimingas tiktai tas,
Kuris dar jaučia,
Kaunasi ir šeimą myli.
Kada daugiau jėgų nėra,
Parpuola ir bučiuoja
Žemės lopinėlį,
Kur vaikščiojo maži,
Mama ant rankų kėlė.
Kai žvangino ginklu,
Dar niekas netikėjo,
Manė, kad nesikartos,
Ką žmonija ištvėrė.
O karas vyko nuolatos,
Vos kiek toliau nuo durų, –
Sugriauti dangoraižiai,
Senovinės ir Sirijos skulptūros,
Iš tenai – pirmos raidės,
Lentelėse sugulusios...
Negelbsti šiandien apkasai,
Ugnimi nušluoja viską,
Ką per amžius kūrė.
Ir tu, ir aš
Vaikus juk turime,
Drebame dėl ateities,
O praeitis vis tiek
Devyngalviu slibinu užgriuvo.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą