Ne viską ir užrašome,
Kas gimsta sieloje,
Parašę dar išbraukome,
Išsitrina ir iš atminties,
Dangumi nuplaukia…
Ne viską sakome viešai,
Yra ir paslaptys,
Kurias savyje laikome,
Paliekam švarų lapą ateičiai,
Kad vėl sugrįžtume
Į gerą laiką.
Neklibinkime, kaip medelio, praeities,
Dar neužgijusių žaizdų nelieskime,
Jos užsitrauks po metų ar kitų,
Sakais užgydys,
Senačiai neliepkime,
Kad užsitrauktų…
Aš gyvenu, tave seku
Ir džiūgaujame dviese,
Tarsi mažas vaikas,
Kol danguje – pavasaris,
Bus akyse šviesu,
O rudeniui – ne laikas.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą