Sūrus vanduo

 

Kur vanduo – ten ir gyvybė,

Suvilgo lūpos ir keli lašai,

Jūros purslai – tai ašaros,

Jos per skruostus srūva,

Kai netektis matai…

Krantai – tai prieglobstis

Žuvėdroms, jūrininkams,

Mylimos rankos glosto,

Lūpos apipila bučiniais,

Laukia ir nudžiunga,

Glėbyje – dviems jauku,

Kad būtų visa tai ir amžinai…

Sūrus vanduo – iš jūros,

Dar sūresnis – vandenyno,

Tenai ištirpo ašaros,

Prisiminimų naktys, dienos,

Kurias krante tu palikai.

Ona Baliukienė