Negali būti, netikiu,
Ką ausys girdi,
Kaip sproginėja bombos
Virš vaikų galvų.
Negali būti, netikiu,
Kad motinos ten verkia,
Kur tyvuliuoja jūra
Prie aukštų kalnų.
Negali būti, netikiu,
Ką mato akys,
Kaip griūva pastatai,
Statyti šimtmečiais,
Mokyklos ir ligoninės, šventyklos,
Po nuolaužomis ir palaikai žmonių,
Negali būti, netikiu,
Kad šitoks bus rytoj pasaulis,
Su raudomis dėl šių aukų.
Negali būti, netikiu,
Kad mano amžiuje
Atsigręžtų kulkos į nekaltų krūtinę,
Nukaldintos iš vario,
Tamsiai juodo švino,
Nuspalvintos krauju.
Negali būti, netikiu,
Kad gimininga tauta kitą apipylė
Amžinu nelaimės,
Keršto, nesantaikos, melo žodžiu.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą