„Požeminės upės’’

 

Gimusiems per karą

Požeminės upės

Taip ilgai tekėjo,

Kad ausys priprato,

Klausėmės, ką sakė,

Nors širdis kentėjo,

Reikėjo tylėti…

Ne tiek daug dar metų –

Daugelis išėjo,

Iš kur nesugrįžta,

Kryželius pastatę

Į dangų žiūrėjome,

Taip ilgai tylėjome,

Vėl karas užėjo…

Dar baisesnis karas, –

Draudžiama kalbėti,

Laukia grotos, narvas,

Iš kurio išėję,

Neturės kur dėtis...

Vienas priešas valdo,

Bombomis užmėtė,

O kitiems –

Tylėti.

Ona Baliukienė