Galbūt kvaila mintis,
Kad vis galiu
Iš tūkstančių vienam padėti,
Skubu ir bėgu pakumpsta,
Kad į savo traukinį suspėčiau…
O laikas švilpia,
Gaudžia sirena
Ne man vienai,
Tūkstančiams atbėgančių,
Pavasario diena – giedra,
Ilgėja ir minučių spiečius…
Kai smarkiau suplaka širdis,
Sustoju pailsėti
Ir vėl skubu pabaigti,
Kas yra pradėta.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą