Sunkokas kelias mažos skruzdėlės,
Kuri susineša namelį
Vien iš smulkių šapų
Ir smėliu lipdo rūmą,
O jis susmunka žiemą
Miške ar ant pliko dirvono,
Užgriūva ir urveliai...
Pavasarį vėl neša,
Atkuria, tarsi po karo,
Dirvonas atželia ir smilga padeda
Sutvirtinti joms namą...
Lietus nušluoja,
Sudegina žaibai,
Perkūnija vis perskrodžia
Ir širdį, ir net valią,
Bet vėl prisikeli
Ir vėl eini skruzdės žingsniu,
Neši po šapą ant pečių,
Kad pasimokytum kantrybės
Iš menkos, atrodytų, skruzdės,
Kuri labiausiai panaši
Į paprastą žmogelį.
Buvau šia skruzdėle,
Visa šeima – tėveliai,
Lipdžiau ne kartą ir namus,
Iš geltonų smėlio dulkelių…
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą