Visai maži dar nesupranta,
Kas pasaulyje jau vyksta,
Jauni sugers ir vėl pamirš,
Kad buvo paskandinta
Jų neseniai jaunystė,
Viduramžiai nematė klykiančių
Ir numoja ranka:
„Tegu – ne mano gryčioje’’…
Seni prisimena gerai,
Kaip jų pleškėjo trobos,
Bliovė galvijai sunykę,
Pakėlę į dangų rankas meldė,
Bet niekas negirdėjo,
Nepagelbėjo nė raudos,
O patys neturėjo jau jėgų
Iš naujo kurtis ir statytis…
Kol dar ne vėlu,
Reikia galvoti ir mąstyti.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą