Kai bijome, akis užmerkiame,
Iš baimės ir užsikemšam ausis,
Nuo baimės bėgame greičiau
Nei ristas žirgas šuoliais lekia,
Bijodami nutylame
Ir neužmiegam per naktis...
Baimę atstumiame,
Nes bijome prisipažinti,
Kokie mes esame silpni.
Ar sugebėtume gimtinę ginti,
Savo vaikus apglėbti,
Uždengti savimi
Ir baimę nugalėję paukščiu kilti,
Kai liepsnose nusvyla plunksnos,
Paliekame prieš baimę
Visiškai pliki?
Baimė – savisauga,
Kaip ir kiekvieno paukščio,
Kyla iš mūsų prigimties.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą