Su kaimyne Irida
Puiku,
Kai mes neliekam vienišos,
Apšviečia ir dangus,
Kai netenki žmogaus,
Kurį daug metų taip mylėjai,
O jis išėjo ten,
Kur šviečia kelrodė žvaigždė…
Skausmas suspaudžia lūpose
Ir šypseną, ir nuovargį,
Bet lieka alkana širdis,
Tada ir piešia, spalvina, paauksina
Šventus paveikslus,
Vis palydėdama malda,
Kada kalbiesi dar su juo,
Tarsi su sūnumi…
Taip artimas man jūsų skausmas,
Tokie jūsų paveikslai
Man lieka artimi.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą