Po juodos nakties
Stiprus, galingas, lyg perkūnas,
Skamba varpo dūžis
Po kupolu dangaus
Iš motinos širdies
Už kritusį vienintelį jos sūnų
Baisiam, nuožmiam kare,
O iš dangaus melsva akis
Į žemę žiūri ir kiaurai mato,
Kas kaltas dėl jaunų žūties.
Priešas numiršta,
Į svetimą žemę įsikūnijęs,
Juodas kranklys jam lesa
Ir les per amžius kepenis,
Kad atnešė ne šviesą,
Tik mirties liežuvį,
Jokia dėl jo ir ašara nekris,
Ir į kapus nepalydės.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą