Širšių lizdas

 

Prabudo širšė –

Užtenka vienos piktosios:

Peržiemojus suka lizdą,

Deda kiaušinius,

Iš jų visi kiti išsirita

Ir okupuoja svetimas žemes,

Užpuola bičių korį,

Iščiulpia medų,

Vašką po gabalėlį ima

Ir pasidalina…

Širšės vaikai – visi panašūs,

Raini, kaip vienas,

Dauginasi, kaip skėriai,

Sudaro visą armiją

Grėsmingų kraugerių, kenkėjų,

Užteršia savo nuodu smėlį,

Užstoja spiečiai dangų,

Skrenda zirzdami prieš vėją…

Širšėms – prakeiksmas,

Nuo bičių ir žmonių

Atskrenda aimanomis,

Į bendrą chorą įsilieja...

Iki rudens jos viešpatauja,

Kriaušes, viską ėda…

Ima į vergiją,

Kas neklauso, surakinę veža, –

Tokia padermė rainuotų,

Antpečiais pasidabinusių,

Kybančių tarp žemės ir dangaus, –

Širšinais išvirtę gelia,

Užmuša ir žirgus,

Mirtį sėja,

Kariauja ir jų armija daugėja.

Palis ir jie įklimps,

Aparnai sušlapę ir susiklijuos,

Žiema išretins jų gretas,

Liks kelios širšės surandėjusios.

Ona Baliukienė