Paukščiai slepiasi nuo audros, –
Jiems ir nėra daugiau kur slėptis,
Tik medžių šakose su lapija,
Čia ir lietus mažiau dar merkia,
Purtomi pamiega.
Gaudžia, sproginėja
Žmogaus sukurtas blogis,
Atsisuka prieš nekaltus,
Jie ir neturi tokio medžio –
Nežinia, kur bėgti:
Motinos nešasi vaikus,
Mažus, negimusius su savimi,
Randa vandens, pagirdo,
Kaip galėdamos.
Dažnai nelieka joms pačioms
Nei gulto, nei pavėsio.
Nuo karo bėgantiems – baisu
Ir badas, kulkos siekia.
Tą vaizdą prisimins vaikai, –
Jiems jau į galvas vaizdas įsirėžęs.
Žmogus – ne paukštis,
Nesusuks greitai namų,
Duonos nevalgysi,
Jeigu į žemę grūdo nepasėsi, –
Gimtinė – sugriauta,
Tušti laukai,
Minomis nusėti.
Žiūrėjome ilgai tik filmuose,
Dabar ir realiai pamatėme,
Ką daro karo kraugeriai,
Meluodami netgi savo piliečiams. –
Patys puola, rėkia.
Tikėkimės – greit pasibaigs audra,
Kad už žmonių nelaimę atsakys,
Bus nugalėti.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą