👀
Pavasario linksmybės įpusėjo. Priklausomai nuo vėjo ir danguje, ir žemėje vyksta pokyčiai: naktimis pašąla, o dieną atšyla. Balose – varlių vestuvės! Kuri didesnė, tą ir daugiau kavalierių lanko, visi netelpa ant nugaros, bet stengiasi kuo arčiau būti. Kurkia žandus išpūtę, kad ir patys patraukliau atrodytų, netgi didesni ir pajėgesni būtų šiam laikui.
Kiek išsiris varliukų, daug ir nuo dangaus priklauso: žiūri ir meldžiasi – bus ramybė, bus ir mašalų…
Baigėsi puota, visi susirinko trupinius nuo stalo ir sulindo po lapais laukti gerų laikų. Juda jau buožgalviai, rupūžiokai iš balos rėplioja per pievą, nesirenka kelio nei takelio, kad tik suspėtų kur pasislėpti. Varlės pasilieka vis labiau senkančioje kūdroje ir nerimauja: vandens telkinys ir taip mažas buvo, o dabar jau ir maurais baigia užsitraukti...Antys gnaibo už kojų, kirai bando ir pilvus „pakasyti’’, – ne juokas dabar joms rūpi.
Visi gyventojai laukia gelbėtojų, tik nežino, iš kur ateis meldžiamieji, kokios bus spalvos, bet tikisi, kad bus dideli ir balti.
Šmėstelėjo padangėje balti sparnai, varlės net aiktelėjo: „Šitas – mūsų gelbėtojas! Pagaliau ir mus dangus išklausė.’’ Bet po dideliais ir baltais sparnais – didelis ir juodas šešėlis, slenka ir leidžiasi prieš pat nosis. Užsidengė motina varlė akis ir laukia, kas bus, tas bus. Pasijuto skrendanti į dangų – pasimelsti nesuspėjo.
Vaikai – jau su kojelėmis, galėtų ir striksėti, bet lieka baloje, nes čia – jų gimtinė. Lydi skrendančią motiną ir nežino – džiaugtis ar verkti: tiek pasaulio ji pamatys, arčiau dangaus pabuvos ir maldos bus išgirstos…
,,Gal ir mes kada taip skrisime ir būsime išvaduoti? – pagalvojo mažyliai, – mūsų daug, o vaduotojas – vienas ir jo sparnų galai – juodi''...
Sukaustė nerimas – ne visi, kurie skelbiasi vaduoją, yra geri – turi ir savo užmačias.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą