Kada ruduo užleidžia
Baltai žiemai dieną,
Šviesiau ir širdyje, –
Pro langą šviečia naktį mėnuo,
Skaičiuoji vis trumpėjančias minutes,
Lauki nepaprasto kažko…
Kada žiema, be sniego,
Tamsu ir akyse,
Toks ilgesys užlieja sielą, –
Prisimeni apleistą namą,
Nuo jo užžėlusius takus,
Kur niekas gyvas neužeina,
Tik vėjas sode karpo šakeles…
Gal nebėra ten ir obels?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą