Aukštaitis – nuo aukštų kalnelių,
Ledynų, senokai supiltų,
Geltono smėlio mišinys ir kvarco,
Kiek giliau – ir klintys...
Mano kalba – iš tų kraštų,
Ir niekas negalės pakeisti, –
Gali išmokti ir kitų kraštų žodžius,
Bet ir sapne savosios girdis balsas...
Tėviškės kvapus jaučiu,
Kepamas duonos saldėsis
Keliasi į širdį,
O ajerai siūbuojasi ir žydi
Prie upelių, kūdrų, pakraščiuose ežerų,
Krosnyje raitosi ir svyla
Šimtmečiai…
Ant kalnelių, tarp miškų –
Takeliai išsiraitę
Nuveda į „ Laimės žiburį’’,
O po tiek metų nerandu strėlių,
Kurios kliudė kūną
Ir katytei baltai,
Kraujo lašeliais takelius nupyliau,
Spanguoles renku vaikaičiams…
Dainuokime sutartines
Motinų – aukštaičių
Apie rankšluostėlį,
Ploną siūlą lino baltą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą