2020 m. gruodžio 10 d., ketvirtadienis

Aukštaičiai

 

Aukštaitis – nuo aukštų kalnelių,

Ledynų, senokai supiltų,

Geltono smėlio mišinys ir kvarco,

Kiek giliau – ir klintys...

Mano kalba – iš tų kraštų,

Ir niekas negalės pakeisti, –

Gali išmokti ir kitų kraštų žodžius,

Bet ir sapne savosios girdis balsas...

Tėviškės kvapus jaučiu,

Kepamas duonos saldėsis

Keliasi į širdį,

O ajerai siūbuojasi ir žydi

Prie upelių, kūdrų, pakraščiuose ežerų,

Krosnyje raitosi ir svyla

Šimtmečiai…

Ant kalnelių, tarp miškų –

Takeliai išsiraitę

Nuveda į „ Laimės žiburį’’,

O po tiek metų nerandu strėlių,

Kurios kliudė kūną

Ir katytei baltai,

Kraujo lašeliais takelius nupyliau,

Spanguoles renku vaikaičiams…

Dainuokime sutartines

Motinų – aukštaičių

Apie rankšluostėlį,

Ploną siūlą lino baltą.



Komentarų nėra: