Maltiečių darbas – ne tik labdara
Ir sriubos dubenėlis,
Bet ištiesta ranka,
Paguodos žodžio trupinys,
Iš gėrio kepalo – širdies,
Nukritęs ir į delnus vienišo…
Kiek daug pasaulyje senų,
Vaikų, palikusių, be motinos ir tėvo,
Artimųjų ir globėjų, –
Nusiaubė jų žemes
Nesuprantamu protu karai,
Kaip šventos giesmės,
Per širdis nuolat ėjo,
Tebeeina…
Kas dieną verdame sriubas,
Įdedame šeimai meilės, –
Tegu dora, šalia prigludusi,
Prie stalo atsisėda.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą