Vienintelė mintis

 

Kai stingsta žemė,

Šąla rankos, kojos,

Tiktai paskui – širdis,

Vieni ir vieniši...

Žemę sniegas apkloja,

O mes ir liekame,

Kaip medžiai rudenį,

Pažeidžiami, pliki…

Belieka susiglausti,

Šildyti viens kitą savimi,

Širdyje artimą atjausti,

Nors smulkmenos paklausti, –

Kaip tu jautiesi,

Kas tau šiandien skauda,

Kad nesušaltų ir širdis...

Nelikime visai vieni.