Sėdausi prie stalo, –
Jau – Advento mėnuo,
Kvepia duonos kepalas,
Minkštimas – akytas,
Plutelė – geltona,
Apačia kiek susivėlusi…
Kepta ne mamytės,
Krosnis – ne žarijų,
O kopūsto lapas
Irgi neprisvilęs...
Nekvepia ir ajeru, –
Tolokai ir kūdros,
Galbūt ir užšalo,
Laukdama Kalėdų
Nuo ližės nusprūdo…
Niekada neriekiu
Per storos net riekės,
Trupinius suvalgau,
Suberiu į saują,
Į burną, kas lieka.
Duona – kasdieninė,
Tėvų apdainuota,
Būdavo miežinė,
Su pelais maišyta,
Burokų pridėta…
Taip jau nuo vaikystės, –
Duona – basakojė,
Kryželiu žymėta,
Tik šiandien – naujoviškai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą