Mūsų padangėje – daug debesų,
Juos iš toliau atpučia vėjas,
Pakyla iš rasotų pievų
Ir merkia, verkia, liejasi…
Per šitiek metų,
Rodos, išverkiau akis,
Bet vėl pritvino po blakstienomis, –
Tau – skauda,
Tau sunku pakelti naktį,
Kai pasilieki vienas…
Kiek daug vienatvės tarp žvaigždelių,
Nors ryški mėnesiena,
Jis, kaip ir žemė, –
Visai vienas…
Skamba bažnyčiose varpai,
Kaip ir kviečia
Į piemenėlių puotą
Naktį į Kalėdas,
O tu prie stalo – vienas,
Su savo viltimis, svajone
Ir skausmu
Kiekvieną mielą dieną.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą