Vos gimęs būni alkanas,
O sieloje – dangus,
Klausai, ką mėnuo kalba,
Nuplauna ir lietus
Tavo gyvenimo stiklus…
Ir mažoje trobelėje
Motina prie lopšio linksta,
Pašildo sniego
Ir nuprausia vaikui
Tos pradžios iki pabaigos
Užsimezgusius jausmus,
Palieka tyras ir sušunka:
„Gyvenimas – gražus!’’
Visi mes esame iš nieko,
Vieno kraujo lašo,
Kartojame tiktai iš meilės
Mintis pranašų,
Todėl gyvybė tęsiasi
Nuo pat Kalėdų –
Per visus metus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą